Chelacijos technologija ir mikroelementų efektyvumas šarminiuose dirvožemiuose
Gaminant mikroelementų vandenyje tirpias trąšas, metalo jonų cheminė forma lemia jo biologinį prieinamumą, ypač aukšto pH (šarminėse) dirvose. Paprastos neorganinės druskos, tokios kaip geležies sulfatas, dažnai oksiduojasi ir nusėda kaip netirpus geležies hidroksidas, kai dirvožemio pH viršija 7,0. Siekiant to išvengti, didelio našumo -formuliuose naudojami kompleksonai, tokie kaip EDTA, DTPA arba EDDHA. Šie organiniai ligandai apgaubia metalo joną, neleisdami jam reaguoti su dirvožemio anijonais, išlikdami prieinami šaknims. Šis mechanizmas yra labai svarbus vandenyje tirpioms geležies trąšoms, nes geležis yra labiausiai derlius{5}}ribojantis mikroelementas kalkinguose dirvožemiuose, tiesiogiai veikiantis elektronų pernešimo grandinę fotosintezės metu.
Dėl konkrečių trūkumų reikia tikslingos intervencijos. Vandenyje tirpios cinko trąšos yra būtinos ankstyvoje vegetacijos stadijoje, nes cinkas veikia kaip triptofano, augimo hormono auksino (IAA) pirmtako, sintezės ko-faktorius. Be pakankamo cinko, tarpmazgių pailgėjimas sulėtėja. Panašiai, norint koreguoti geležies chlorozę, augalams reikalinga specifinė vandenyje tirpi geležis, kuri dažnai purškiama per lapus, kad būtų išvengta dirvožemio fiksavimo. Norėdami visapusiškai valdyti pasėlius, augintojai dažnai naudoja vandenyje tirpias trąšas su mikroelementų mišiniu. Šios iš anksto-mišrios formulės užtikrina, kad geležies, cinko, mangano ir vario santykis atitiktų minimumo dėsnį, užkertant kelią „paslėptam alkiui“, kai vieno mikroelemento trūkumas riboja visos NPK programos veiksmingumą.
